Eglė ir aukštasis moxlas*

Iš esmės šis įrašas brendo jau labai ilgai, bet neturėjau jam laiko, nes mokiausi. Dabar gi tas palaimingas laikotarpis tarp paskaitų ir sesijos, kai galima užsiimti visokiais tuštybės projektais, tai pristatau savąjį - šitą įrašą.

Aš esu Eglė, man 25 metai. Moku kalbėti angliškai ir daniškai. Daniškai išmokau studijuodama Skandinavų (danų) filologiją VU, Skandinavistikos centre. Čia buvo mano bakalauras. O dabar yra magistras - irgi Skandinavų filologija su dar 3 dalykais iš TSPMI apie ES. Pati nežinau, kam juos pasirinkau, tikriausiai iš egzistencinės baimės ir nenoro mokytis apie literatūrą, bet buvo įdomu ir visai nesigailiu.

Greta studijų aš dirbu pilnu etatu. Pakalbėkime apie tai.

Lietuvoje mokslas teoriškai yra prieinamas visiems ir nemokamas gerai besimokantiems. Bet tas prieinamumas net gerai besimokantiems yra toks abejotinas. Nu nes pats mokslas kaip ir nemokamas, bet nuo knygų graužimo sotus nebūsi. Tai arba sėdėsi tėvams ant sprando, arba dirbsi, arba turėsi sponsorių/-ę (kas irgi darbas šiaip jau), arba imsi paskolą, arba varysi į JAV užsidirbt (ar kas nors dar taip daro?), tik nežinia, ar dar netingėsi studijuot po to.

Čia tik 15 EUR mažiau nei mėnesinė skatinamoji stipendija VU, kurią gauna 1% grupės, jei grupė pakankamai didelė (pvz., Skandinavistikos magistrantai gali negaut stipendijos, o paskui gaut magna cum laude)

Tai kadangi lietuviams laisvė yra vertybė, studentai eina dirbt, nes nenori tėvams sode padėt tikriausiai. Nu arba tėvai neturi pinigų, arba tėvų nėra.

Dabar pakalbėkim apie dėstytojus. Neoficialūs liudijimai teigia, kad jaunas dėstytojas gali tikėtis apie 600 EUR už etatą. Kiti neoficialūs liudijimai teigia, kad jaunas dėstytojas negali tikėtis pilno etato. Arba gali tikėtis dirbti kaip už pilną etatą, bet jam mokės tik už dalį viso pradirbto laiko. Apie tai plačiau jau rašė buvęs dėstytojas Rimantas Kmita.

Visokie VU rektorato atstovai tuo tarpu iki naujo rektoriaus rinkimų teigė, kad "kas dirba, tas užsidirba" ir "vidurkis aukštas" ir kad "kiti projektus daro, ko jūs nedarot?", bei "čia nekoks komunizmas, kad vienodai uždirbtų visi". Px, kad tie, kas dirba nebūtinai užsidirba, kad vidurkis nieko nesako kai didelis svyravimas, kad projektai yra papildomas darbas, o kalbame apie atlyginimą už 40 valandų darbo per savaitę, ir kad nenorima, kad visi vienodai uždirbtų, bet kad nu dėstytojams nereikėtų raudonuoti banke, kai jiems kreditinės kortelės neišduoda.

Dabar išrinktas naujas rektorius, tai sako, kad pradės mokėti jau nuo dabar "paramą" mažiausiai uždirbantiems dėstytojams. Tikiuosi, nepamirš, kai taip pat būtų galima užefektyvinti daug ką universitete. Ar tikrai istorijos, komunikacijos ir filologijos fakultetams reikia trijų dekanatų? Tas pats pasakytina ir apie chem- ir fizfakus. O sutaupius galima ir algas pradėti kelti realiai, o ne su parama.

Anyway, tradiciškai, gindamiesi nuo bado dėstytojai prisigalvoja "projektų". Tai gali būti realiai naudingi žmonijai irba mokslui projektai, tai gali būti skiltis kokiam žurnale/portale, kokios nors mokslinės pareigos institute, šiaip kitas darbas (nors preferably pakankamai geras, kad esami studentai netyčia nepradėtų ten vadovauti) arba aferos. Aferos tai ten visokios durnos studijų programos (neseniai, o gal ir dar vis, buvo bandoma įkurti "Ekonominės lingvistikos" bakalauro programą. Kaip pretenduojanti į lingvistus, teigiu, kad ta programa yra durna), durni nauji pasirenkamieji dalykai (ŠU buvo galima pasirinkti skaitymą iš delno) visokia chaltūra (teko matyti 3 puslapių mokslinį straipsnį), jau nekalbu apie nusikalstamą veiklą - nuplagijuotus mokslinius darbus ar neaiškias neaiškiais būdais pinigus plaun uždirbančias įmones/organizacijas.

Tiek studentų, tiek dėstytojų papildoma veikla (ta veikla, dėl kurios jūs nebadaujat ir plaunat galvą šampūnu, o ne muilu Miau), tiesa, privalo netrukdyti studijoms/dėstymui. Tai yra bent jau mano katedros ir fakulteto, o turbūt ir universiteto, dogma.

Matematiškai skaičiuojant valandas, studentui darbą (aš čia kalbu apie darbą pilnu etatu, nes magistrantai mano aplinkoje praktiškai kitaip ir nedaro. Puse etato dirba BA studentai, nes turi daugiau paskaitų) ir studijas galima pilnai suderinti. Skiriant sau 8 valandas miego per parą, nedirbant viršvalandžių, jūs pilnai atidirbsite už visus kreditus ir netgi liks kelios valandos per savaitę kitai veiklai (namų tvarkymui, pavyzdžiui). Praktiškai smegenys po sąžiningo dienos darbo nebeveikia, tai eisit į paskaitas jau pavargę, kur sutiksite pavargusį dėstytoją. Pavargęs dėstytojas iš paskutiniųjų jums bandys kažką padėstyt, jūsų bendrakursiai ir jūs pats bandysite neužmigti ir kažką dar dar pasakyti per seminarą. Dėstytojas jums duos skaityti namie straipsnių, kurių perskaitysite kas antrą-trečią, kitų - tik anotacijas ir išvadas. Grįšite namo ir turėsite jėgų tik Instragramui. Facebookas jau bus too advanced, nes ten per daug raidžių.

Kiti dėstytojai, teisybės dėlei, iš jūsų nieko ir nesitikės ir namų darbų nebus. Egzaminas bus supersunkus (nes nieko neveikėt visą semestrą), bet gausit 10. Jei ne tokie dėstytojai, jūs nepavežtumėte krūvio išvis, tai tik džiaugsitės. Jei esate durnas, galvosit, kad išdūrėt dėstytoją. Jei esat kaip aš, galvosit, kad čia kažkas ne taip. Jei esat protingas, tai jūs nesusidūrėt su šita situacija, nes nederinat studijų ir darbo.

Magistre pagal idėją dar galėtumėte rašyti ir straipsnius. Jei jums tai pavyktų, papasakokit man, kaip. Aš jau nekalbu apie visokius papildomus renginius, kuriuos organizuoja universitetas, ir kurie visada sutaps su jūsų darbo laiku. Tai tada jei norėsite ten vaikščioti, turėsite imti laisvadienius darbe, kas reiškia, kad normaliai neatostogausite 2-3 metus. Kitu atveju atostogas vis tiek imsite sesijai, tai irgi jų liks mažiau.

Taip pat galite susidurti su sveikatos problemomis. Nekalbu apie psichologines problemas - jos individualios. Bet pvz., jei prastai valgysit, galit susivaryt skrandį. Aš besėdėdama susivariau sprandą biškį (tikiuosi, kad atsistatys). Beje, tie, kurie sakot, kad visada galima rasti laiko sportui, galit susikišti štangą subinėn. Jūs esat kita versija pardavėjų, įkalbinėjančių pasiimti kažką kreditan, kur reikės mokėti "tik 2 eurus per dieną. Juk tiek skiriate kavai". Na ir šiaip nuo streso tikėtina galit lengviau peršalti turbūt. Peršalti, beje, negalima. Aš pernai peršalau kaip tik per pavasario atostogas univere - štai kaip gerai mano organizmas supranta, kad reikia keep it together :)

Kaip atrodo dėstytojų rutina - nežinau. Bet įtariu, ne kažką geriau. Juolab, kad VU visaip įdomiai skaičiuoja darbo valandas. Nu ten dėstymas yra darbo valandos, bet pasiruošimas paskaitoms - tik iš dalies. Jei dėstytojas dėsto srautui, tai egzaminas irgi apmokamas tik viso srauto. Tai yra, egzaminą vienu metu laiko 100 studentų vienoj vietoj, o dėstytojas turi kažkaip užtikrinti, kad niekas nenusirašinėja. Taip, galima kviestis VU SA, kad padėtų stebėt, bet juos daug kas kviečiasi ir jie nevisada gali. Taip pat darbo valandų dalis nėra visokie administraciniai rūpesčiai ar studijų kokybės ir kt. ataskaitų rašymas.

Jau nekalbu apie darbo kultūrą universitetuose. Iš to, ką teko matyti, atrodo, kad tose korporacijose, kuriose esu dirbusi, su darbuotojais elgiamasi 10 kartų geriau nei su universiteto dėstytojais. O tos korporacijos tikrai ne Google.

Vis dėlto, niekada negalima pažeisti dogmos. Todėl jūs šiukštu dėstytojams nesakysite, kad negalite to ir ano, nes darbas, o dėstytojai jums nesakys, kad vėluoja į paskaitą, nes darbas. Na, išskyrus paskaitų laiko derinimus, kai darbo egzistavimas pripažįstamas, nors yra profesorių, kurie ir čia jokių pasiteisinimų nepriima (teko girdėti, neteko susidurti). Žodžiu, universitete apsimetama, kad daugiau niekur nedirbama, darbe apsimetama, kad niekur nestudijuojama. Visi laimingi kaip Sovietų Sąjungoj (oh yeah, she went there), moxlas visiems prieinamas. Tačiau mokslas ir studijos Lietuvoje prieinamos tik tiems, kuriuos kažkas remia, nes kokybei reikia laiko/pinigų, kurių neturi nei dėstytojai, nei studentai.

Greitai, gerai ir pigiai nebūna 

Iš esmės nesigailiu, kad įstojau, nes taip smarkiai kaip pastaruosius pusantrų metų nelavėjau nuo dvyliktos klasės. Aš nežinau, kas per antžmogiai yra didžioji dauguma mano dėstytojų, bet kažkaip jie, nepaisant visų aukščiau išvardytų šūdų, vis tiek yra reiklūs ir smegenys galandantys, nors ir akivaizdžiai pavargę. Ir dabar svarstau, ar stoti į PhD, kad kada nors prie jų gal prisijungčiau. Iš vienos pusės yra viskas, ką surašiau šitam tekste, o iš kitos - labai noriu daryt tyrimus.

______________________________________________________
* Eglė nepriklauso Aukštojo Moxlo grupei, bet galimai yra susijusi su jos nariais per Facebooką ar kitaip ir galimai palaiko jų nepankiškus tikslus.

Autobuso reveliacijos 3

- Ne nu jos mane paliko, kokios ožkos...
- Eik tu, pati tu ožkytė
- Aš ne ožkytė, aš - katytė... Nors mama tai sako, kad Betmenas

Autobuso reveliacijos 2:

- Demokratija demokratija... Geriau jau autokratija.

©tarpmiestinio autobuso vairuotojas.

Autobuso reveliacijos

- Man pirmas pusmetis žiauriai lengvas buvo, ten tik formulytes iškalt, o dabar tai kai mąstyt reikia... Nu pas mane visai nėra loginio mąstymo!

***
- Anksčiau tai aš visaip šustravodavau, o dabar tai pagalvoju, ką tuo įrodysi? Kad drąsi?..


© Mergaitė su laku supurkšta "arklio uodega" (tokia šukuosena)

Pirmieji Eglės rinkimai: won't get fooled a... crap.

Šie rinkimai man buvo pirmieji, nes anąkart renkant Seimą man dar trūko kelių mėnesių iki pilnametystės, o renkant Grybauskaitę ir savivaldybes tingėjau trenktis į gimtąjį miestą (tuo metu buvau dar jaunesnė nei dabar ir nesirūpinau politika, nes vis dar galvojau, kad... ne, iš esmės tai nesidomėjau politika kol Brazauskas joje aktyviai veikė. Keistas sutapimas).

Dėl rinkimų per pastarąsias tris savaites perėjau visą jausmų epopėją ir visai norėčiau ją aptarti ir paanalizuoti, kad žinotų visi kaip aš jaučiuosi. Tikiuosi, nepriartėsiu per daug prie savo buvusio emovo blogo.

***

Spalio 14 d. jaučiausi žiauriai pakiliai. Net nustebau. Galvoje skambėjo Won't Get Fooled Again kažkodėl (balsavau gi pirmą kartą, iš kur tas "again"?) ir traukiau į savo apylinkę. Prabalsavusi už savo mėgstamiausio blondino ministro ir kartu, deja, savo nemėgstamiausio bruneto ministro partiją ėjau į darbą, kur visą naktį galėjau stebėti rinkimų rezultatus.

Tada ir prasidėjo... Mano naivios viltys, kad delfi.lt ir kiti vėl išsidurinėja ant savo puslapio komentarų ir dėl to prognozuoja rinkimų rezultatus taip pat tiksliai, kaip burdami iš kiškio žarnų, dužo viena po kitos ir priminė, kad gyvenu socialiniame burbule, kur viskas visiems gerai, kur žmonės linksmi ir optimistiški, kur visi turi darbus ir niekas neemigruoja. Pasidarė labai baisu. Žiauriai baisu. O baisu pasidarė todėl, kad nežinomybė gąsdina. O dabar ir yra nežinomybė.

Ir tą kitą dieną buvo tiek pykčio, įlipusi į autobusą bandžiau iš bendrakeleivių akių išskaityti, kurie čia balsavo už Darbo partiją (galvojau, tie turėtų būt iš gėdos akis nuleidę ir dėl to juos bus lengviau atskirt). Ir visi vieni ant kitų pyko (nors aš ko klausiau, tai visi už dešiniuosius balsavo, išskyrus vieną garbią ponią, kuri visada balsuoja už kairiuosius, bei vieną gražią ir protingą panelę, išmetusią savo balsą už partiją, kuri penkių procentų barjerą Lietuvoje praeis tik po kokių dešimt metų. Bet vis tiek buvo pikti ir išsigandę). Stotingasis ponas Adomėnas aiškino, kad negalima leisti bomžams ir zekams balsuoti, bet gi čia bomžai ir zekai - tai ne tik ir nebūtinai bomžai ir zekai... Kad ir kaip ten, Nida V. labai dėl to užsiuto (nors logiška manyti, kad ji tik ir laukia, kol Adomėnas duos jai progą užsiusti and don't we all?). O vis dėlto, ir su Adomėnu, ir su Vasiliauskaite, bent žinai ko tikėtis. Adomėnas duos kryžių, o Vasiliauskaitė kryžių sukapos ir sukraus iš to medžio laužą, ir jei būtų laimėję tokie ideologiškai motyvuoti (nors ta motyvacija abiem atvejais neretai prilygsta kliedesiams) veikėjai nebūtų taip baisu, nes bent žinotum, ko laukti ir galėtum tam pasiruošti.

Ir visi susipyko, o baisiausia, kad nors prieš rinkimus visi negirdėtai daug kalbėjo apie politiką ir sharino visokius daiktus Feisbuke, dabar vėl apie politiką kalbėti pasidarė blogo tono ženklas ir darbe visi ilgainiui tapo tylūs, retkarčiais tik rūkydami dar griežė dantis ant tų kitų, balsavusių už socdemus, o ypač už Darbo partiją. Ir grieš.

Ir jei tiesa, kad Uspaskichas įves didelį minimumą, tai bedarbiams ir už minimumą dirbantiesiems siūlyčiau jau dabar susirasti darbą, kur jums būtų mokamas Uspaskicho minimumas (1509 turės dabar ir tokį pavadinimą, visai kaip velnio tuzinas), kad darbdaviui užtektų jums "sumažinti" algą, o ne atleisti ir užsidaryti.

Tai va, kas prasidėjo gražiai, baigėsi pykčiu ir baime, tačiau praėjus baimei prasidės linksmybė (nes Venckienė ir Uspaskich vienoj vietoj yra
just too fun). Pagalvokit tik, kiekvieną kartą, kai Prezidentė jam šalto mandagumo persunktomis frazėmis pasakys, kad jis lochas ir ji nenori jo akyse matyti, Viktoras elgsis kaip trijų metų vaikas, o Venckienė siųs raštus apie mergaitę į VLKK.

O po keturių metų valdžia vėl keisis ir veršimės diržus iš naujo (dėl to gal būsto paskolų palūkanos vėl kris, kas man būtų visai gerai, nes po keturių metų man jau reikės pirkti butą pagal mano sugalvotais ir niekuo nepagrįstais ekonominiais dėsniais paremtą gyvenimo planą).

Eglė galvoja, už ką balsuoti I

Kažkurią dieną stebėjausi, kad Lietuvoj nėra jokios rinkimų kovos, nors rugpjūtis tuo metu jau ėjo į pabaigą. Tada galvojau, kad šūdas, teks daryt diskurso analizę iš kulinarinių laidų su politikų žmonomis ir analizuot jų suknelių spalvas. Gerai, kad atradau lryto "Lyderių forumą" (oi, koks reklaminis sakinys gavosi). Kad ir kaip ten, laida sužavėjo nuo pat pirmų minučių: Jakilaitis (kurį visada mėgau matyti telike, nes jis nebulshittina) veda rimtus (!) debatus. Lietuvoje rimtus debatus pamatyti yra tas pat, kas Nepale pamatyti lygumą (t.y. gal ir būna taip, bet aš negirdėjau) jau nuo pat tada, kai Siaurusevičius, vedęs kažkokią ten laidą nusprendė leisti politikams pabaigti išsakyti savo idiotiškas blevyzgas, kurios niekad niekur nevedė. Čia gi Jakilaitis iškart nustato, kad politikas pasisakyti turi pusantros (berods) minutės ir tada dar minutę turi partijos atstovas. Va va, o jei nebaigei, tai tavo problemos (that's what he said!). Na, pasižiūrėkit patys gi, ten tikrai smagu. Argument is war, dammit!

Burtai lėmė, kad pirmasis į klausimą atsakinėjo Rolandas Paksas. Jakilaitis į jį kreipėsi "pone Paksai", o aš pastebėjau, kad Rolando veidu nuėjo įsižeidimas. Iš pradžių pamaniau, kad vaidenasi, gal stresas, nejau jis tikrai tikėjosi, kad į jį kas nors kreipsis "prezidente". Tačiau kai jo partijos bendražygė referavo į jį kaip į tokį supratau, kad šis žmogus gyvena socialiniame burbule, kuriame visi jo draugai jį šlovina, o va išlindus į plačiąją visuomenę iškart susiduriama su netikėtumais. Pirmasis klausimas buvo "ar jūs galite pasiekti, kad įmokos "Sodrai" mažėtų, o pensijos augtų?" Iškart pasidarė smalsu, ką Paksius dabar darys, o jis nieko nedarė. Pasakė "sudėtingai" (eee... tai... taip?), o tada pradėjo aiškinti, kad neįmanoma sukišti išspaustos dantų pastos atgal į tūbelę. Čia aš jau pamačiau, kad laiko jam atsakyti į klausimą, net jei jis to norėtų, neužteks. Tada ponas kalbėjo apie gimstamumo didinimą ir emigracijos mažinimą, na, nieko naujo. 

Uspaskich taip pat nusišnekėjo kalbėdamas apie savo garsųjį minimalaus atlyginimo didinimą. Ir buvo genialiai suvarytas E. Masiulio, subtiliai užsiminusio apie visą "vokelių" skandalą Uspaskicho įmonėje. Mane tikrai stebina, kaip Viktoras visada apsimeta kad negyvena absurdo operoje, nors jo gyvenimas primena kažkokią komediją, kur visi veikėjai apsirūkę žolės ir slapstosi nuo policijos. 

Kiti debatų dalyviai (Algridas Butkevičius, Andrius Kubilius ir Eligijus Masiulis) kaip ir makino sensą savo reprezentuojamų ideologijų ribose, nors vieningai sakė, kad greitu metu tai yra neįmanoma. Labai teisingai. Gudresni jau dabar kaupiasi pensijas bankuose anyway. Dar Graužinienė pradėjo kliedėti apie tai, kad buvo pavogtos pensijos (čia krizinis jų sumažinimas) ir dabar reikia jas grąžinti, tada man nusibodo. 

Antrojo klausimo apie pensinikų amžių būčiau nekomentavus net savo bloge, bet ten buvo tiek bullshito, kad teks, niekur nesidėsi. Visų pirma, prajuokino Paksas su savo "na, aš tai galvojau nieko ir nesakyti šiuo klausimu, bet..." Ar jis debatuoja, ar dalyvauja penktokų "žiburėly"? Šis klausimas yra aktualus visiems, kam virš 30, tai yra, didesniajai rinkėjų daliai, o Rolandas nusprendė jį skippinti. Nu ok, it's your funeral. Tada sužibėjo Masiulis, pasakydamas, kad moterims pensiinis amžius paankstintas keturiais mėnesiais (o vyrams - dviem), nes moterys ilgiau gyvena, į ką Jakilaitis puikiai metė savo repliką "tai čia kaip bausmė?" Degutienė tada gi priminė tai, ką vyrai sodriais pilvais dažnai pamiršta: nereikia tiek gert. Vis dėlto, geriausiai pasirodė Viktoras, nueidamas prie antro galo ir pasakydamas, kad "65 metų vyrai dar daro vaikus, tai nafik jiems pensijos? Visiems pagal pajėgumus!". "Darbo partija" pradėjo žvengt kaip ketvirtokai (ypač įsiminė kažkokia stambi boba baltai apsirengus, kuri net išsižiojo pagalvojus apie seksą), o man buvo ew. Uspaskiškas "nafik" man irgi kliuvo. Ir nereikia čia aiškinti, kad "nafik" - ne keiksmažodis. Jei "nachui" yra keiksmažodis, tai "nafik" tėra švelnesnė to paties forma. Reikšmė gal kita, bet prasmė ta pati. O Viktoras pasirodė kaip eilinis runkelis, kuris ne tik kad nesuvokia, kaip kada ir kur kalbėti, o dar ir keiktis padoriai nedrįsta. Nu tai come on, jei jau pradėjai, tai pabaik, o ne malk šūdą su kurmiais nafik, bliambočki.  Taip taip, įvaizdžio dalis.

Trečiasis klausimas ("ar homoseksualūs asmenys Lietuvoje diskriminuojami? Ar įteisinsite tokių porų partnerystę ar santuokas?") suintrigavo labiausiai. Kubilius kalbėjo aptakiai ir tik apie šeimos svarbą, šeimos koncepciją ir stuff, dar pridėjo, kad valstybė aktyviai turi propaguoti šeimą, o homoseksualai gali patyliukais tik mylėti, mylėtis ir dulkintis. Tai man jau buvo nefaina (būtų ir visai blogai, bet nuojauta kuždėjo, kad reikia pasitaupyti savo emotional span), bet tada prabilo Paksas ir pasakė, kad jis griežtai prieš. Butkevičius irgi prieš vienos lyties žmonių šeimas (įdomu, kad konservatorė Degutienė tolerantiškesnė LGBT nei socdemas, nors ko gero čia tiesiog pasitvirtina kažkokie tyrimai, kad moterys yra tolerantiškesnės ir tiek)  ir tik Masiulis kalbėjo apie partnerystę, o ne santuoką. Uspaskichas prajuokino akcentu, nes netyčia pasakė ne "negalima leisti vienos lyties žmonių santuokos", o "negalima leisti vienos lyties žmonių santaikos" :D 

Natalija Istomina antrą kartą pradėjo vapėti apie gimstamumo didinimą. Man pradėjo atrodyti, kad ji mane dar gimdyti privers kokiais "senmergės mokesčiais" ar, jei būsiu ištekėjusi bet neturėsiu vaikų, "bergždžios mergos mokesčiais" ar "egoizmo mokesčiais", arba tiesiog reikės pirkti pampersus privalomai su padidintu PVM. Algimantas Dambrava nusišnekėjo kone labiausiai: Lietuvoje mat niekas homoseksualų nediskriminuoja, jie gali gyventi kartu, bet neafišuoti (!) savęs (jei aš, kad ir kaip tai nemandagu, galiu bučiuotis su savo bernu gatvėje, o Algis ir Mantas - ne, tai va jums ir diskriminacija). Tada Masiulis patraukė jam kilimą iš po kojų: "O kaip su turtu, jei jie išsiskiria?", o Algimantas atsakė "kaip nori tegul ir dalinasi, ne mano reikalas". Mind blown. Jei teisiniai Lietuvos piliečių gyvenimo aspektai yra ne jo reikalas, tai ko jam reikia Seime? Uspaskichas dar kažką rėkė be eilės, iš principo negirdėjau.

Paskutiniai man nelabai rūpintys klausimai buvo apie motinystės/tėvystės atostogas ir išmokas bei pensijų kaupimą. Dėl motinystės atostogų ir išmokų turbūt labiausiai sutinku su liberalais ir konservatoriais (socdemai gi vėl nori duot dachują pinigų visiems, o man iš esmės labiau norėtųsi mažesnio karjeros stabdžio with the whole baby thing). Liberalai sakė, kad turėtų būti sudarytos sąlygos moterims dirbti namuose su vaikais ir, kadangi mačiau, kaip puikiai tai veikia Danijoj, tai bravo! Atsimenu, kažkokia studijų konsultantė Orhuso universitete ateidavo į darbą ketvirtadieniais, o šiaip galėdavai tik paskambint jai į darbo telefoną. Viskas. Karjera nestovi vietoj ir žmogus neišeina iš proto nuo izoliacijos namie. Dėl pensijų... nu, aš ne ekspertas ir stebėdama tą klausimą supratau, kad dar daug apie pensijas nežinau. Bet susidarė vaizdas, kad politikams šis klausimas irgi sunkus ir reikalaujantis some balls.

Kalbant apie balls, galvojau, kad man jų užteks visų "Lyderių forumo" laidų apžvalgai, tačiau gi jau po šitos jaučiausi išsprogdintom smegenim, o įrašas keletą dienų gulėjo draftuose, kol prisiverčiau į jį vėl pažiūrėti. Tuo metu žiniasklaidoje kaip tik pasirodė pranešimas, kad antroji laida buvusi Uspaskicho šou, o man jau pirmojoj buvo sunku jį virškinti. Taip kad antros laidos visai nežiūrėsiu ir neapžvelgdinėsiu, bent jau kol neišsiaiškinsiu, už ką mane laidos dalyviai gali paduot į teismą, o kaip juos vadinti galima :) O šiaip laida tikai sveikintina, Jakilaitis gauna +30 kietumo taškų. Prieš kitus Seimo rinkimus galėtų padaryt vieną rimtą tokią laidą su konservais, liberalais ir socdemais bei vieną šou pavadinimu "Kas nori laimėti teismą?", kur į areną įmestų Venckienę, Uspaskich ir Paksą, ir lieptų kautis tarpusavyje meduje/purve dėl iš anksto apmokėtų geriausio Dumbfuckistano advokato paslaugų.


Cheers!


P.S -

Įvadas į Eglės observacijas: observacija apie save

Kadangi mano pirmas blogas, kurio jau seniai nebėra, labiau priminė emovą dienoraštį ir aš jo niekam nerodžiau, nes niekas in their sane mind nebūtų jo skaitęs, nusprendžiau šįkart rašyti blogą apie visa tai, kas netelpa Facebooke. Arba kam Facebooke ne vieta, pavyzdžiui, politikai ar socialinėms problemoms, ar falosofijai (rimtos filosofijos čia nebus, 'cause that interferes with my escapism thing).

Kadangi turbūt reikės rašyt apie politiką, nes ši tema mane stipriai domina jau gerus porą metų, turbūt reikėtų papasakoti apie savo pažiūras ir papasakot apie save, kad paskui niekas nesistebėtų "ale kaip čia Eglė taip parašė, gi negražu".

Kad ir kaip norėčiau save laikyti kairiųjų pažiūrų, nes tada gyvenimas būtų lengvesnis, tenka pripažinti, kad vis dėlto aš esu centro kairėj. Kodėl man tad gyvenimas sunkesnis? Nes net teoriškai nėra už ką balsuoti. Apie tai kiek vėliau kitame poste turbūt.

"Bet Egle, ką gi reiškia ta "centro kairė"?" - paklaus smalsusis skaitytojas. Na, praktiškai tai reiškia, kad aš manau jog valdžia turi nesikišti į žmonių asmeninius gyvenimus, bet kontroliuoti tokias sritis, kaip susisiekimas, energetika, aplinkosauga, sveikatos apsauga ir švietimas, žinoma, neuždraudžiant ir verslui į šias sritis lįsti ir netrukdant netgi. Iš esmės ko gero būčiau visai kairėj, tik va kad man nepatinka SODRA ir dar man nepatinka bedarbių pašalpos, manau jos turėtų būti mažesnės, bet ne visos, nes kartais gal tikrai žmogus negali darbo susirasti ir apie tai reikėtų daugiau žinoti turbūt, nes pati niekad gyvenime nebuvau bedarbė, bar bar bar.

Be to, man nepriot dauguma anarchija.lt kontento. Čia ateis koks dėdė iš VU TSPMI ir sakys, kad gal aš iš esmės esu kairėj, arba centre, bet kadangi aš dar jauna, tai noriu pasilikti sau erdvės slankioti ir keistis. Be to, vis tiek esti manyje "centrumo" tame, kad man patinka skaniai valgyti brangiose maitinimo įstaigose ir važinėti taksi, ir aš esu skeptiškai nusiteikusi visų "raise the awareness" kampanijų atžvilgiu. Ko gero tiksliausia būtų pasakyti, jog esu tiek kairėj, kiek egocentrikė padori hedonistė gali būti kairėj :) Ai, dar verta turbūt paminėti, kad nepriklausau jokiai partijai ir politika kaip veikla manęs nedomina.

Taigi prašau nesitikėti iš šio blogo piktų žodžių apie LGTB, užsieniečius, tautines mažumas, vienišus tėvus, tėvystės atostogų einančius vyrus ir panašias temas, kurių nemėgsta Pupulis ir Kuoka. Apie pastaruosius, tačiau, galite tikėtis piktų žodžių, kaip ir apie bažnyčią (bet tik jei erzins su kišimusi kur nereikia), "šeimos koncepciją" beigi kitus trukdymus man palaimingai gyvent tarp kitų palaimingai gyvenančiųjų.

Dar kai nenorėsiu rašyt apie politikas, nes vis tiek neturiu jokio politinio laipsnio, rašysiu apie dalykus, kurie man patinka: miuziklus, filmus (mėgstu didelio biudžeto holivudinius filmus su fejerverkais ir gražiais aktoriais bei daug plotholes, kurių nesimato per fejerverkus ir SGI. Dar mėgstu didelio biudžeto multikus), lingvistiką (gal) ir gyvenimo grožį.

Mano vardas Eglė.