- Man pirmas pusmetis žiauriai lengvas buvo, ten tik formulytes iškalt, o dabar tai kai mąstyt reikia... Nu pas mane visai nėra loginio mąstymo!
***
- Anksčiau tai aš visaip šustravodavau, o dabar tai pagalvoju, ką tuo įrodysi? Kad drąsi?..
© Mergaitė su laku supurkšta "arklio uodega" (tokia šukuosena)
Sunday 11 November 2012
Saturday 3 November 2012
Pirmieji Eglės rinkimai: won't get fooled a... crap.
Šie rinkimai man buvo pirmieji, nes anąkart renkant Seimą man dar trūko kelių mėnesių iki pilnametystės, o renkant Grybauskaitę ir savivaldybes tingėjau trenktis į gimtąjį miestą (tuo metu buvau dar jaunesnė nei dabar ir nesirūpinau politika, nes vis dar galvojau, kad... ne, iš esmės tai nesidomėjau politika kol Brazauskas joje aktyviai veikė. Keistas sutapimas).
Dėl rinkimų per pastarąsias tris savaites perėjau visą jausmų epopėją ir visai norėčiau ją aptarti ir paanalizuoti, kad žinotų visi kaip aš jaučiuosi. Tikiuosi, nepriartėsiu per daug prie savo buvusio emovo blogo.
***
Spalio 14 d. jaučiausi žiauriai pakiliai. Net nustebau. Galvoje skambėjo Won't Get Fooled Again kažkodėl (balsavau gi pirmą kartą, iš kur tas "again"?) ir traukiau į savo apylinkę. Prabalsavusi už savo mėgstamiausio blondino ministro ir kartu, deja, savo nemėgstamiausio bruneto ministro partiją ėjau į darbą, kur visą naktį galėjau stebėti rinkimų rezultatus.
Tada ir prasidėjo... Mano naivios viltys, kad delfi.lt ir kiti vėl išsidurinėja ant savo puslapio komentarų ir dėl to prognozuoja rinkimų rezultatus taip pat tiksliai, kaip burdami iš kiškio žarnų, dužo viena po kitos ir priminė, kad gyvenu socialiniame burbule, kur viskas visiems gerai, kur žmonės linksmi ir optimistiški, kur visi turi darbus ir niekas neemigruoja. Pasidarė labai baisu. Žiauriai baisu. O baisu pasidarė todėl, kad nežinomybė gąsdina. O dabar ir yra nežinomybė.
Ir tą kitą dieną buvo tiek pykčio, įlipusi į autobusą bandžiau iš bendrakeleivių akių išskaityti, kurie čia balsavo už Darbo partiją (galvojau, tie turėtų būt iš gėdos akis nuleidę ir dėl to juos bus lengviau atskirt). Ir visi vieni ant kitų pyko (nors aš ko klausiau, tai visi už dešiniuosius balsavo, išskyrus vieną garbią ponią, kuri visada balsuoja už kairiuosius, bei vieną gražią ir protingą panelę, išmetusią savo balsą už partiją, kuri penkių procentų barjerą Lietuvoje praeis tik po kokių dešimt metų. Bet vis tiek buvo pikti ir išsigandę). Stotingasis ponas Adomėnas aiškino, kad negalima leisti bomžams ir zekams balsuoti, bet gi čia bomžai ir zekai - tai ne tik ir nebūtinai bomžai ir zekai... Kad ir kaip ten, Nida V. labai dėl to užsiuto (nors logiška manyti, kad ji tik ir laukia, kol Adomėnas duos jai progą užsiusti and don't we all?). O vis dėlto, ir su Adomėnu, ir su Vasiliauskaite, bent žinai ko tikėtis. Adomėnas duos kryžių, o Vasiliauskaitė kryžių sukapos ir sukraus iš to medžio laužą, ir jei būtų laimėję tokie ideologiškai motyvuoti (nors ta motyvacija abiem atvejais neretai prilygsta kliedesiams) veikėjai nebūtų taip baisu, nes bent žinotum, ko laukti ir galėtum tam pasiruošti.
Ir visi susipyko, o baisiausia, kad nors prieš rinkimus visi negirdėtai daug kalbėjo apie politiką ir sharino visokius daiktus Feisbuke, dabar vėl apie politiką kalbėti pasidarė blogo tono ženklas ir darbe visi ilgainiui tapo tylūs, retkarčiais tik rūkydami dar griežė dantis ant tų kitų, balsavusių už socdemus, o ypač už Darbo partiją. Ir grieš.
Ir jei tiesa, kad Uspaskichas įves didelį minimumą, tai bedarbiams ir už minimumą dirbantiesiems siūlyčiau jau dabar susirasti darbą, kur jums būtų mokamas Uspaskicho minimumas (1509 turės dabar ir tokį pavadinimą, visai kaip velnio tuzinas), kad darbdaviui užtektų jums "sumažinti" algą, o ne atleisti ir užsidaryti.
Tai va, kas prasidėjo gražiai, baigėsi pykčiu ir baime, tačiau praėjus baimei prasidės linksmybė (nes Venckienė ir Uspaskich vienoj vietoj yra
just too fun). Pagalvokit tik, kiekvieną kartą, kai Prezidentė jam šalto mandagumo persunktomis frazėmis pasakys, kad jis lochas ir ji nenori jo akyse matyti, Viktoras elgsis kaip trijų metų vaikas, o Venckienė siųs raštus apie mergaitę į VLKK.
O po keturių metų valdžia vėl keisis ir veršimės diržus iš naujo (dėl to gal būsto paskolų palūkanos vėl kris, kas man būtų visai gerai, nes po keturių metų man jau reikės pirkti butą pagal mano sugalvotais ir niekuo nepagrįstais ekonominiais dėsniais paremtą gyvenimo planą).
Dėl rinkimų per pastarąsias tris savaites perėjau visą jausmų epopėją ir visai norėčiau ją aptarti ir paanalizuoti, kad žinotų visi kaip aš jaučiuosi. Tikiuosi, nepriartėsiu per daug prie savo buvusio emovo blogo.
***
Spalio 14 d. jaučiausi žiauriai pakiliai. Net nustebau. Galvoje skambėjo Won't Get Fooled Again kažkodėl (balsavau gi pirmą kartą, iš kur tas "again"?) ir traukiau į savo apylinkę. Prabalsavusi už savo mėgstamiausio blondino ministro ir kartu, deja, savo nemėgstamiausio bruneto ministro partiją ėjau į darbą, kur visą naktį galėjau stebėti rinkimų rezultatus.
Tada ir prasidėjo... Mano naivios viltys, kad delfi.lt ir kiti vėl išsidurinėja ant savo puslapio komentarų ir dėl to prognozuoja rinkimų rezultatus taip pat tiksliai, kaip burdami iš kiškio žarnų, dužo viena po kitos ir priminė, kad gyvenu socialiniame burbule, kur viskas visiems gerai, kur žmonės linksmi ir optimistiški, kur visi turi darbus ir niekas neemigruoja. Pasidarė labai baisu. Žiauriai baisu. O baisu pasidarė todėl, kad nežinomybė gąsdina. O dabar ir yra nežinomybė.
Ir tą kitą dieną buvo tiek pykčio, įlipusi į autobusą bandžiau iš bendrakeleivių akių išskaityti, kurie čia balsavo už Darbo partiją (galvojau, tie turėtų būt iš gėdos akis nuleidę ir dėl to juos bus lengviau atskirt). Ir visi vieni ant kitų pyko (nors aš ko klausiau, tai visi už dešiniuosius balsavo, išskyrus vieną garbią ponią, kuri visada balsuoja už kairiuosius, bei vieną gražią ir protingą panelę, išmetusią savo balsą už partiją, kuri penkių procentų barjerą Lietuvoje praeis tik po kokių dešimt metų. Bet vis tiek buvo pikti ir išsigandę). Stotingasis ponas Adomėnas aiškino, kad negalima leisti bomžams ir zekams balsuoti, bet gi čia bomžai ir zekai - tai ne tik ir nebūtinai bomžai ir zekai... Kad ir kaip ten, Nida V. labai dėl to užsiuto (nors logiška manyti, kad ji tik ir laukia, kol Adomėnas duos jai progą užsiusti and don't we all?). O vis dėlto, ir su Adomėnu, ir su Vasiliauskaite, bent žinai ko tikėtis. Adomėnas duos kryžių, o Vasiliauskaitė kryžių sukapos ir sukraus iš to medžio laužą, ir jei būtų laimėję tokie ideologiškai motyvuoti (nors ta motyvacija abiem atvejais neretai prilygsta kliedesiams) veikėjai nebūtų taip baisu, nes bent žinotum, ko laukti ir galėtum tam pasiruošti.
Ir visi susipyko, o baisiausia, kad nors prieš rinkimus visi negirdėtai daug kalbėjo apie politiką ir sharino visokius daiktus Feisbuke, dabar vėl apie politiką kalbėti pasidarė blogo tono ženklas ir darbe visi ilgainiui tapo tylūs, retkarčiais tik rūkydami dar griežė dantis ant tų kitų, balsavusių už socdemus, o ypač už Darbo partiją. Ir grieš.
Ir jei tiesa, kad Uspaskichas įves didelį minimumą, tai bedarbiams ir už minimumą dirbantiesiems siūlyčiau jau dabar susirasti darbą, kur jums būtų mokamas Uspaskicho minimumas (1509 turės dabar ir tokį pavadinimą, visai kaip velnio tuzinas), kad darbdaviui užtektų jums "sumažinti" algą, o ne atleisti ir užsidaryti.
Tai va, kas prasidėjo gražiai, baigėsi pykčiu ir baime, tačiau praėjus baimei prasidės linksmybė (nes Venckienė ir Uspaskich vienoj vietoj yra
just too fun). Pagalvokit tik, kiekvieną kartą, kai Prezidentė jam šalto mandagumo persunktomis frazėmis pasakys, kad jis lochas ir ji nenori jo akyse matyti, Viktoras elgsis kaip trijų metų vaikas, o Venckienė siųs raštus apie mergaitę į VLKK.
O po keturių metų valdžia vėl keisis ir veršimės diržus iš naujo (dėl to gal būsto paskolų palūkanos vėl kris, kas man būtų visai gerai, nes po keturių metų man jau reikės pirkti butą pagal mano sugalvotais ir niekuo nepagrįstais ekonominiais dėsniais paremtą gyvenimo planą).
Subscribe to:
Posts (Atom)